Jobo 1:13-22

Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, – tarė jis. – Šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, – tarė jis, – krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, – tarė jis, – trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, – tarė jis, – ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias, jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“ Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.