Galatams 2:1-10

Paskui, po keturiolikos metų, vėl nuvykau į Jeruzalę kartu su Barnabu, pasiėmęs ir Titą. Nuvykau, apreiškimo paskatintas ir jiems išdėsčiau Evangeliją, kurią skelbiu pagonims, atskirai išsiaiškindamas su įžymesniais asmenimis, kad kartais nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui. Jie nevertė apsipjaustyti nė mano palydovo Tito, kuris buvo graikas. Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis. O dėl įžymesniųjų asmenų – kokie jie buvo kadaise man nesvarbu, nes Dievas nėra žmonėms šališkas, – tai man įžymesnieji asmenys nieko nepridėjo. Atvirkščiai, jie įsitikino, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui – žydams, nes tas pats, kuris paskyrė Petrą apipjaustytųjų apaštalu, paskyrė mane pagonių apaštalu. Pripažindami man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus; tik turėjome prisiminti jų vargšus, o aš ir stengiausi tai daryti.