Išėjimo 34:1-9

VIEŠPATS tarė Mozei: „Nusitašyk iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias. Aš įrašysiu plokštėse žodžius, buvusius ant pirmųjų plokščių, kurias tu sudaužei. Pasirenk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir atsistok ten kalno viršūnėje prie manęs. Tenekopia niekas kitas su tavimi, tenesirodo niekas kitas niekur ant kalno; net tenebūna paleisti ganytis ties kalnu avys ir galvijai“. Tad Mozė atsiskėlė iš akmens dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias, ir, atsikėlęs anksti rytą, pakilo kopti į Sinajaus kalną, nešinas dviem akmens plokštėmis, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Nužengęs debesyje, VIEŠPATS buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „VIEŠPATS“. Ir VIEŠPATS praėjo pro jį, tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“. Mozė tuojau pat nusilenkė ligi žemės ir pagarbino. Jis tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, prašyčiau, Viešpatie, eiti su mumis, nors ši tauta ir yra kietasprandė. Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę, priimk mus kaip savo paveldą“.