Mokytojo 7:1-14

Geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną. Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama, nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį. Verčiau liūdėti, negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis. Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis – pramogų namuose. Verčiau klausytis išmintingo žmogaus papeikimo negu kvailo žmogaus pagyrimo. Juk kvailųjų vėjavaikiškumas – lyg erškėčiai, spragsintys po katilu. Tai irgi migla! Iš tikrųjų engimas net išmintingąjį gali sukvailinti, o kyšis – sugadinti širdį. Reikalo pabaiga vertesnė už pradžią; kantri dvasia vertingesnė negu išpuikusi. Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės. Nesakyk: „Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?“ – nes neišmintinga kelti tokį klausimą. Išmintis taip pat vertinga, kaip vertingas paveldas, ir naudinga tiems, kurie mėgaujasi saule. Juk išminties teikiama ūksmė – kaip pinigų ūksmė, o išmanymo nauda tokia: išmintis jos turinčiam teikia gyvastį. Apsvarstyk Dievo darbus! Kas gali ištiesinti, ką jis padarė kreiva? Gerą dieną džiaukis gerove, o nelaimės dieną svarstyk: abi – ir viena, ir kita – yra Dievo darbas. Taigi žmogus negali jam dėl ko nors skųstis.