Mokytojo 12:1-8

Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ – dar neužtemus saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesai ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus. Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko, o žvelgiantys pro langą matys tamsą, kai durys į gatvę uždaromos, ir girnų garsas tilstelėja, kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla, kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje, kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka, ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami, kol bus nutrauktas sidabro siūlas ir sudaužytas aukso dubuo, ąsotis sudaužytas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos. Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas – pas Dievą, kuris jį davė. Miglų migla! – sako Mokytojas. Viskas migla!