Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: „Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuolabiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats.
Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus.“