Priljubljene svetopisemske vrstice iz Pradžios knyga 22

Deli

Abraomas pavadino tą vietą „Viešpats mato.“ Ir šiandien dar sakoma: „Ant kalno, kur Viešpats mato.“

Tada Jis tarė: „Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!“

„Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus.“

Abraomas atsakė: „Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!“ Taip juodu ėjo toliau.

Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso.“

Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!“

Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: „Abraomai! Abraomai!“ Tas atsakė: „Aš čia!“

Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus ir tarė: „Savimi prisiekiu, – sako Viešpats, – kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus

Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.