1 Makabiejų 15
15
Antiochas ir Simonas
1Karaliaus Demetrijo sūnus Antiochas atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. 2Jo turinys buvo toks:
„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą bei žydų etnarchą, ir žydų tautą.
3Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti teises į tą karalystę, kad atkurčiau ją, kokia ji anksčiau buvo, ir esu sutelkęs dideles samdytų karių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų 4ir pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, 5dabar patvirtinu tau visų mokesčių atleidimą, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. 6Aš suteikiu tau leidimą kaldinti savo paties monetas savo kraštui. 7Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasigaminai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. 8Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, atleidžiamos nuo dabar visam laikui. 9Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir šventovei, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje“.
10Šimtas septyniasdešimt ketvirtais metais Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos taip susitelkė pas jį, kad Trifonui jų mažai teliko. 11Antiocho vejamas, Trifonas pabėgo į Dorą prie jūros, 12nes žinojo, kad jį užgriuvo didelės nelaimės ir kad jo pajėgos jį paliko. 13Antiochas pasistatė stovyklą prie Doros su šimtu dvidešimt tūkstančių karių ir aštuoniais tūkstančiais raitininkų. 14Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti.
15 #
1 Mak 12,16
Tuo tarpu Numenijas su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas karaliams ir šalims laiškus:
16„Liucijus, romėnų konsulas, su džiaugsmu sveikina karalių Ptolemėją.
17Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos 18ir atnešė tūkstantį minų sveriantį aukso skydą. 19Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie prieš juos kariauja. 20Mes nutarėme priimti iš jų tą aukso skydą. 21Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą“.
22Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui, Atalui, Ariaratui, Arsakui 23ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delą, Mindą, Sicioną, Kariją, Samą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodą, Faselį, Kosą, Sidę, Arvadą, Gortiną, Knidą, Kiprą ir Kirėnę. 24Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui.
25Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje priešais Dorą, be perstojo puolė, siųsdamas savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Trifoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. 26Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. 27Bet jis atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį anksčiau buvo sudaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. 28Jis nusiuntė Atenobiją, vieną iš savo bičiulių, derėtis su juo, tardamas: „Valdote Jopę, Gezerą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai mano karalystės miestai. 29Nuniokojote jų žemes, padarėte daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. 30Tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. 31Priešingu atveju mokėkite man penkis šimtus sidabro talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Antraip mes ateisime ir kariausime su jumis“.
32Taigi karaliaus bičiulis Atenobijas atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, aukso bei sidabro taures jo indaujoje ir didingą palydą, Atenobijas buvo nustebintas. Kai jis perdavė karaliaus žodžius, 33Simonas atsakydamas tarė: „Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise iš mūsų buvo neteisėtai atimtas priešų. 34Tad dabar, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. 35O Jopės ir Gezero, kurių tu reikalauji, vyrai darė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų“.
Atenobijas neatsakė jam nė žodžio, 36bet sugrįžęs piktas pas karalių pranešė jam tuos žodžius ir apie Simono didybę, ir apie visa, ką buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis.
Simono sūnų pergalė
37Tuo tarpu Trifonas pabėgo laivu į Ortoziją. 38Karalius paskyrė Kendebają pajūrio srities vyriausiuoju valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. 39Įsakė jam pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną, sutvirtinti jo vartus ir kovoti su tauta, o pats karalius leidosi vytis Trifoną. 40Kendebajas nužygiavo į Jabnę, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir žudyti. 41Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino – paliko jame raitininkų bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius.
Currently Selected:
1 Makabiejų 15: LBD-EKU
Highlight
Share
Copy
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.
1 Makabiejų 15
15
Antiochas ir Simonas
1Karaliaus Demetrijo sūnus Antiochas atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. 2Jo turinys buvo toks:
„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą bei žydų etnarchą, ir žydų tautą.
3Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti teises į tą karalystę, kad atkurčiau ją, kokia ji anksčiau buvo, ir esu sutelkęs dideles samdytų karių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų 4ir pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, 5dabar patvirtinu tau visų mokesčių atleidimą, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. 6Aš suteikiu tau leidimą kaldinti savo paties monetas savo kraštui. 7Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasigaminai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. 8Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, atleidžiamos nuo dabar visam laikui. 9Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir šventovei, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje“.
10Šimtas septyniasdešimt ketvirtais metais Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos taip susitelkė pas jį, kad Trifonui jų mažai teliko. 11Antiocho vejamas, Trifonas pabėgo į Dorą prie jūros, 12nes žinojo, kad jį užgriuvo didelės nelaimės ir kad jo pajėgos jį paliko. 13Antiochas pasistatė stovyklą prie Doros su šimtu dvidešimt tūkstančių karių ir aštuoniais tūkstančiais raitininkų. 14Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti.
15 #
1 Mak 12,16
Tuo tarpu Numenijas su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas karaliams ir šalims laiškus:
16„Liucijus, romėnų konsulas, su džiaugsmu sveikina karalių Ptolemėją.
17Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos 18ir atnešė tūkstantį minų sveriantį aukso skydą. 19Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie prieš juos kariauja. 20Mes nutarėme priimti iš jų tą aukso skydą. 21Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą“.
22Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui, Atalui, Ariaratui, Arsakui 23ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delą, Mindą, Sicioną, Kariją, Samą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodą, Faselį, Kosą, Sidę, Arvadą, Gortiną, Knidą, Kiprą ir Kirėnę. 24Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui.
25Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje priešais Dorą, be perstojo puolė, siųsdamas savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Trifoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. 26Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. 27Bet jis atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį anksčiau buvo sudaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. 28Jis nusiuntė Atenobiją, vieną iš savo bičiulių, derėtis su juo, tardamas: „Valdote Jopę, Gezerą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai mano karalystės miestai. 29Nuniokojote jų žemes, padarėte daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. 30Tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. 31Priešingu atveju mokėkite man penkis šimtus sidabro talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Antraip mes ateisime ir kariausime su jumis“.
32Taigi karaliaus bičiulis Atenobijas atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, aukso bei sidabro taures jo indaujoje ir didingą palydą, Atenobijas buvo nustebintas. Kai jis perdavė karaliaus žodžius, 33Simonas atsakydamas tarė: „Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise iš mūsų buvo neteisėtai atimtas priešų. 34Tad dabar, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. 35O Jopės ir Gezero, kurių tu reikalauji, vyrai darė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų“.
Atenobijas neatsakė jam nė žodžio, 36bet sugrįžęs piktas pas karalių pranešė jam tuos žodžius ir apie Simono didybę, ir apie visa, ką buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis.
Simono sūnų pergalė
37Tuo tarpu Trifonas pabėgo laivu į Ortoziją. 38Karalius paskyrė Kendebają pajūrio srities vyriausiuoju valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. 39Įsakė jam pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną, sutvirtinti jo vartus ir kovoti su tauta, o pats karalius leidosi vytis Trifoną. 40Kendebajas nužygiavo į Jabnę, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir žudyti. 41Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino – paliko jame raitininkų bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius.
Currently Selected:
:
Highlight
Share
Copy
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.