ከ{{ምዕራፍ}} ታዋቂ የመጽሐፍ ቅዱስ ጥቅሶች

ያጋሩ

Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“

Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.

Ant uolos – tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.

O Jėzus paklausė jų: „Kur jūsų tikėjimas?“ Jie išsigandę ir nustebę kalbėjosi tarpusavy: „Kas Jis toks, kad įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso?!“

Palei kelią – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.

Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.

Moteris, matydama, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė Jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietė ir kaip tuojau pasveiko. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“

Tuomet pripuolę jie ėmė žadinti Jį, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, mes žūvame!“ Atsikėlęs Jis sudraudė vėją ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla.