Dieve, o kaipgi aš?Pavyzdys

Apleistumo jausmas

Skausmas, kurį sukelia jausmas, jog Dievas jus pamiršo, yra sunkiai ištveriamas. Jūs nuo bandymų išsaugoti to tikėjimo likučius galite pereiti prie visiško tikėjimo atmetimo, nes mėginimai „išsaugoti tikėjimą“ tampa priminimu apie visus tuos dalykus, kurių neturite. 

Nors galime jaustis Dievo pamiršti, bet argi Jis iš viso gali mus pamiršti?

Izaijo 49:15 parašyta: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.“

Štai kodėl Dievui neįmanoma jūsų užmiršti. Tai nebūdinga Jo būdui ir tai, koks Jis yra, neleis Jam to padaryti. Jūs galite pasitikėti Dievo Žodžiu labiau nei tuo, ką jaučiate, nes Jis yra Dievas, kuris išaukština savo žodį aukščiau savo vardo. Taigi, nors kartais galime jaustis Dievo apleisti, iš tikrųjų, niekada tokie nesame. Vis dėlto, to jausmo, nederėtų nepaisyti. Tas apleistumo jausmas yra mums galimybė neįprastais būdais patirti Dievo artumą ir aukščiausiąją Jo valdžią mūsų gyvenime.

Būdami tėvais, mes supratome, kad nors mylime savo dukrą labiau nei save pačius, bus akimirkų, kai dėl savo riboto matymo ar gyvenimo suvokimo, ji to nejaus. Visa tai niekaip nekeičia nenuginčijamo fakto, kad mes be galo ją mylime. Lygiai taip pat ir mūsų Dangiškasis Tėvas turi paruošęs mums planų, bet tie planai ne visada vers mus „jausti“, kad Dievas mus myli.  

O tai iškelia klausimą: Kodėl mes Dievo tėviškumo savybes grindžiame tuo, ką fiziškai matome Jį darant mums ar kitiems? Pamąstykite apie tai sekundėlę. 

Taip atrodo, kad mes pamirštame, jog Dievas nėra apribotas, nei šio fizinio pasaulio, nei fiziniu kūnu. Netgi laikas paklusta tik vienam Viešpačiui ir Jo vardas yra Jahvė, kuris dar yra žinomas kaip jūsų Dangiškasis Tėvas. 

Atminkite, jog, net jeigu ne jus priėmė į darbą, ne jums paskyrė pareigas, ne jus paaukštino, ar ne jus pasirinko kaip savo gyvenimo meilę ir ne su jumis susituokė, Dievas vis tiek jus pasirinko. Mes negalime dėl viso to kaltinti Dievą, nes, jei kalbėsime apie Jį, tai Jis pirmas mus pamilo ir išsirinko. 

Net pats Jesė, Dovydo tėvas, nebuvo pasirinkęs Dovydo, kai Samuelis atėjo į Jesės namus, patepti vieną iš jo sūnų tapti karaliumi. Jesė net negalvojo apie Dovydą! Atrodė taip, lyg Dievas leido Jesei parodyti, kurį iš savo sūnų jis pasirinktų tapti karaliumi. O tuomet Dievas įsikišo ir įrodė, jog Jis išrinko tą, apie kurį visi buvo pamiršę.