Nehemijo 2
LBD-EKU
2
Nehemijas Jeruzalėje
1Dvidešimtų karaliaus Artakserkso metų nisano mėnesį, kai jam buvo patiekiamas vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekada nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. 2Tad karalius tarė man: „Kodėl tu atrodai toks prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Labai išsigandau, 3bet atsakiau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas #2 Kar 25,8-10; 2 Met 36,19; Jer 52,12-14miestas – vieta mano protėvių kapų – guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ 4Tuomet karalius paklausė: „Ko gi prašai?“ Aš pasimeldžiau dangaus Dievui, 5paskui tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą – į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti“. 6Karalienei sėdint šalia jo, karalius tarė man: „Kiek ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. 7Tada kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškų Užupio srities valdytojams, nurodant jiems, kad leistų man laisvai nuvykti į Judą, 8ir laišką karaliaus miškų prižiūrėtojui Asafui, nurodant jam, kad duotų medžio Namų tvirtovės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi“. Karalius man suteikė, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.
9Pasiekęs Užupio srities valdytojus, padaviau jiems karaliaus laiškus. Karalius buvo pasiuntęs drauge su manimi ir raitelių palydą. 10Sanbalatas Horonietis ir amonitas pareigūnas Tobija, apie tai išgirdę, buvo labai nepatenkinti, kad atvyko žmogus rūpintis izraelitų gerove.
11Atvykau į Jeruzalę. Išbuvęs ten tris dienas, 12atsikėliau naktį kartu su keletu drauge buvusių vyrų, nesakydamas niekam, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį padaryti Jeruzalei. Net kito gyvulio nepaėmiau, tik tą, kuriuo jojau. 13Naktį išjojau pro Slėnio vartus, jojau palei Slibino šaltinį ir pasiekiau Mėšlo vartus, apžiūrinėdamas Jeruzalės sienas. Jos buvo su spragomis, o vartai ugnies sunaikinti. 14Paskui nujojau prie Šaltinio vartų ir Karaliaus tvenkinio, bet nuo čia nebeužteko vietos praeiti gyvuliui, kuriuo jojau. 15Taigi jojau naktį per slėnį, apžiūrinėdamas sieną. Paskui apsisukau ir įjojęs į miestą pro Slėnio vartus sugrįžau. 16Pareigūnai nežinojo, kur buvau išėjęs ir ką dariau. Mat dar nebuvau pasakęs nei žydams, nei kunigams, nei didžiūnams, nei pareigūnams ir kitiems, turintiems imtis darbo.
17Tada kreipiausi į juos: „Jūs matote, kokiame skurde esame, kaip guli griuvėsiuose Jeruzalė, o jos vartai ugnies sunaikinti. Eikime ir atstatykime Jeruzalės sienas, kad nebūtume daugiau kitiems pajuoka“. 18Papasakojau jiems, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: „Imkimės atstatymo darbo!“ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui. 19Bet Sanbalatas Horonietis, amonitas pareigūnas Tobija ir arabas Gešemas, apie tai išgirdę, iš mūsų tyčiojosi ir mus išjuokė. Jie sakė: „Ką gi jūs darote? Nejau prieš karalių maištą norite kelti?“ 20O aš jiems atsakiau: „Dangaus Dievas suteiks mums sėkmę, ir mes, jo tarnai, imsimės atstatymo, bet jūs neturite nei dalies, nei teisės, nei paminklo Jeruzalėje“.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis