Luko 7
LBD-EKU
7
Šimtininko tikėjimas
(Mt 8,5-13; Jn 4,46-54)
1Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. 2Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. 3Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. 4Atėję pas Jėzų jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, 5nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. 6Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. 7Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! 8Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ – ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’ – ir jis daro“. 9Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir atsigręžęs į jį lydinčią minią tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. 10Sugrįžę į namus pasiųstieji rado tarną pasveikusį.
Jaunuolio prikėlimas
11Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Nainas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. 12Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. 13Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ 14Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ 15Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 16Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. 17Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.
Jonas Krikštytojas ir Jėzus
(Mt 11,2-15)
18Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai. 19Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ 20Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ 21Kaip tik tuo metu Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: #Iz 61,1aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, #Iz 35,5-6vargdieniams skelbiama geroji naujiena. 23Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.
24Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? 25O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. 26Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. 27Jis yra tasai, apie kurį parašyta:
# Mal 3,1 Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį,
ir jis nuties tau kelią.
28Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį. 29#Mt 21,32; Lk 3,12Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu. 30Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs.
Jėzus apie savo kartą
(Mt 11,16-19)
31Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32Panašūs jie į vaikus, kurie susėdę prekyvietėje šaukia vieni kitiems:
‘Mes jums grojome, o jūs nešokote;
mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.
33Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’. 34Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. 35Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.
Atgailaujanti nusidėjėlė
36Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37#Mt 26,7; Mk 14,3; Jn 12,3Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir 38verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
39Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ 40O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
41„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. 42Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ 43Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.
44Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. 48O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. 49Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ 50O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis