Jobo 27
LBD-EKU

Jobo 27

27
1Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:
2„Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,
Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!
3Kol dar turiu gyvastį
ir Dievo alsavimas mano šnervėse,
4nekalbės mano lūpos netiesos,
neištars mano burna melo.
5Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais;
kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.
6Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu;
mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.
7Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,
mano užpuoliką piktadario likimas!
8Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,
kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?
9Ar išgirs Dievas jo šauksmą,
kai ištiks jį nelaimė?
10Ar jis ras džiaugsmo Visagalyje
ir visada šauksis Dievo?
11Pamokysiu jus apie Dievo galybę,
Visagalio užmojo neslėpsiu.
12Štai visi jūs tai matėte,
tad kodėl tauškiate niekus?!
13Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą,
engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:
14nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,
o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.
15Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,
o jų našlės neraudos dėl jų mirties.
16Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,
pasirūpintų stirtą drabužių,
17nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis,
sidabrą dalys nekaltasis.
18Namai, kuriuos jis stato, – kaip voratinklis,
kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.
19Jis atsigula su turtais paskutinį kartą,
o kai atveria akis, jie jau dingę.
20Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis;
naktį jį nupučia vėtra.
21Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli,
išplėšia jį iš buveinės.
22Be pasigailėjimo puola,
nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.
23Jam bėgant, iš paniekos staugia,
nušvilpia#27,23 T. y. palydi švilpimu. jį iš savo buveinės.