Jono 20
LBD-EKU
20
Tuščias kapas
(Mt 28,1-8; Mk 16,1-8; Lk 24,1-11)
1Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. 2Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. 3Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. 5Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. 6Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules 7ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 8Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. 9Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. 10Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.
Pasirodymas Marijai Magdalenai
(Mt 28,9-10; Mk 16,9-11)
11O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų 12ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. 13Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. 14Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 15O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“. 16Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė#20,16 Kai kuriuose rankr.: „pažino“. ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) 17Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs!#20,17 Arba: „Neliesk manęs!“ Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ 18Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.
Pasirodymai mokiniams
(Mk 16,14-18; Lk 24,36-49)
19Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ 20Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. 21O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!
Kaip mane siuntė Tėvas,
taip ir aš jus siunčiu“.
22Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:
„Imkite Šventąją Dvasią.
23 # Mt 16,19; 18,18 Kam atleisite nuodėmes,
tiems jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
24Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. 25Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“.
26Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ 27Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“. 28Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29Jėzus jam ir sako:
„Tu įtikėjai, nes pamatei.
Palaiminti, kurie tiki nematę!“
30Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. 31O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis