Jono 12
LBD-EKU
12
Vaišės Betanijoje
(Mt 26,6-13; Mk 14,3-9)
1Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. 2Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. 3Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija #Lk 7,37-38patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. 4Vienas jo mokinys – Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: 5„Kodėl to tepalo neparduota už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduota vargšams?!“ 6Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. 7O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8#Įst 15,11Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite“.
9Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. 10Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, 11nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Įžengimas į Jeruzalę
12Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami:
#Ps 118,25Osana!
# Ps 118,26 Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, –
Izraelio Karaliui!“
14Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
15 # Zch 9,9 Nebijok, Siono kalno dukterie:
štai atvyksta tavo karalius,
jis joja ant asilaičio!
16Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. 17Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. 18Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą. 19O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“
Jėzus apie savo kančią ir išaukštinimą
20Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. 21Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ 22Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. 23O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda,
kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
24Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei kviečio grūdas
kritęs į žemę nemirs,
jis liks vienas,
o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
25 # Mt 10,39; 16,25; Mk 8,35; Lk 9,24; 17,33 Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,
o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
26Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane:
kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.
Kas man tarnaus,
tą pagerbs mano Tėvas.
27Dabar #Ps 6,4mano siela sukrėsta.
Ir ką aš pasakysiu:
‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’?
Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.
28Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ 29Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. 30O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.
31Dabar teisiamas šitas pasaulis.
Dabar šio pasaulio kunigaikštis
bus išmestas laukan.
32O aš,
kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus trauksiu prie savęs“.
33Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. 34O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad #Ps 110,4; Iz 9,7; Ez 37,25; Dan 7,14Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“ 35Jėzus atsakė:
„Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų.
Vaikščiokite, kol turite šviesą,
kad neužkluptų jūsų tamsa.
Kas vaikščioja tamsoje,
tas nežino, kur eina.
36Kol turite šviesą, tikėkite ją,
kad taptumėte šviesos vaikais“.
Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.
Tikėjimas ir netikėjimas
37Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo. 38Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: #Iz 53,1Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė? 39Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo: 40#Iz 6,10Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, – kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau. 41Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę ir kalbėjo apie jį. 42Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. 43Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę.
44O Jėzus garsiai šaukė:
„Kas mane tiki, tiki ne mane,
bet tą, kuris mane siuntė.
45Ir kas mane mato,
mato tą, kuris mane siuntė.
46Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa,
kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.
47Kas klausys mano žodžių,
bet jų nesilaikys,
to aš neteisiu, nes atėjau
ne teisti pasaulio, bet gelbėti.
48Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima,
tas jau turi savo teisėją;
pats žodis, kurį aš kalbėjau,
nuteis jį paskutiniąją dieną.
49Aš juk kalbėjau ne iš savęs;
Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką,
ką aš turiu sakyti, ką skelbti.
50Ir dar aš žinau,
kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas.
Tad ką aš kalbu,
skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis