Jeremijo 8
LBD-EKU
8
1Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų 2ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. 3Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis.
Nusikaltimas ir bausmė
4Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS.
Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia?
Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?
5Tad kodėl ši tauta – Jeruzalė – amžinai neklusni?
Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų
ir atsisako sugrįžti?
6Klausiausi atidžiai ir neišgirdau
nė vieno tiesos žodžio.
Niekas neapgaili savo nedorumo,
nesako: ‹Ką aš padariau!›
Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu
tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.
7Net gandras padangėse žino, kada keliauti,
burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką,
kada sugrįžti,
bet mano tauta nežino
VIEŠPATIES teisingumo!
8Kaip galite sakyti: ‹Mes išmintingi!
Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą›?
Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!
9Išminčiai sugėdinti,
apstulbinti, įkliuvę į spąstus.
Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį;
iš kur gi jų išmintis?
10 # Jer 6,12-15 Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems,
o jų laukus – užkariautojams.
Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio,
godžiai ieško sau naudos;
nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.
11 # Ez 13,10 Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,
kartodami: ‹Viskas gerai! Viskas gerai!› –
nors nėra gerai.
12Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,
tačiau nesidrovi
ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.
Todėl jie kris tarp žūvančių,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, – sako VIEŠPATS.
13„Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. –
Nebus vynuogių ant vynmedžio
nei figų ant figmedžio,
net lapai bus nuvytę!
Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko“.
14Ko gi dar sėdime?
Susirinkime! Eime į įtvirtintus miestus,
kad ten žūtume,
nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti.
Jis davė mums gerti nuodų,
nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.
15Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,
laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!
16Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai;
nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.
Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,
miestus ir jų gyventojus.
17„Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių,
angių, kurių jokie kerai neveiks.
Jos gels jus mirtinai!“ – tai VIEŠPATIES žodis.
Sielvartas dėl tautos
18Mano liūdesys nepagydomas,
mano širdis pasiligojusi.
19Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas
aidi skersai išilgai kraštą:
„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?
Argi nebėra ten jo karaliaus?
Kodėl jie skaudina mane savo stabais,
savo beverčiais svetimais dievais?
20Pjūtis jau praėjo,
vasara pasibaigė,
bet mes tebesame neišgelbėti!“
21Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;
aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.
22Ar nėra balzamo Gileade,
ar nėra ten gydytojo?
Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?
23O kad mano galva būtų vandenys,
mano akys – ašarų šaltinis!
Dieną naktį raudočiau
dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis