Jeremijo 48
LBD-EKU
48
Pranašavimas Moabui
1Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie #Iz 15,1–16,14; 25,10-12; Ez 25,8-11; Am 2,1-3; Sof 2,8-11Moabą:
„Vargas Nebojui, nes jis nuniokotas!
Kirjataimai sugėdinti ir paimti,
jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta,
2žuvo Moabo gyrius!
Hešbone jie susimokė prieš jį:
‘Ateikite! Padarykime jam galą, kad nebebūtų tauta!’
Ir tu, Madmene, ir tu būsi nutildytas;
kalavijas sėlins tau iš paskos.
3Klausykitės! Klyksmas iš Horonaimų:
‘Niokojimas ir baisus sunaikinimas!’ –
4‘Moabas sunaikintas!’ –
klykia jo mažieji.
5Jie kopia į Luhito kalvą,
be perstojo graudžiai verkdami,
nes girdėjo sunaikinimo klyksmą nuo Horonaimų atšlaičių:
6‘Bėkite! Gelbėkite savo gyvybę!
Dykumoje būkite kaip laukinis asilas!’
7Kadangi pasitikėjai savo laimėjimais ir turtais,
tikrai ir tu būsi užimtas.
Kemošas išeis į nelaisvę
drauge su savo kunigais ir didžiūnais.
8Niokotojas užpuls kiekvieną miestą.
Nė vienas miestas neišsigelbės.
Slėnis bus sunaikintas,
Lyguma nuniokota taip, kaip sakė VIEŠPATS.
9Parūpinkite druskos Moabui,
nes jis tikrai kris.
Jo miestai taps griuvėsiais,
nebebus juose gyventojų“.
10Tebūna prakeiktas, kas nerangiai vykdo VIEŠPATIES darbą! Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!
11Nuo jaunystės Moabas buvo saugus,
įsikūręs savo užuovėjoje#48,11 Pažod.: „nurimęs virš savo nuosėdų“..
Niekada nebuvo perpiltas iš indo į indą,
niekada nėjo į tremtį.
Todėl išlaikė savo skonį,
ir jo kvapas nepakito.
12„Todėl, tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai atsiųsiu pas jį pilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius. 13Tuomet Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.
14Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galiūnai,
narsuoliai mūšyje’?
15Moabas nuniokotas, jo miestai paimti,
jo rinktiniai jauni vyrai krito žudynėse, –
tai žodis Karaliaus, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS! –
16Moabo nelaimė jau čia pat,
jo pražūtis atskuba risčia.
17Apraudokite jį, visi jo kaimynai,
visi, kurie žinote jo vardą!
Sakykite: ‘Oi, kaip sulaužytas galingasis skeptras,
garbingoji lazda!’“
18„Lipk žemyn iš garbės sosto, dukterie Dibone,
ir sėskis asloje!
Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave,
sunaikino tavo tvirtoves.
19Stokis prie kelio ir stebėk,
Aroero dukterie!
Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį,
sakydama: ‘Kas atsitiko?’
20Moabas pažemintas, netgi sutriuškintas.
Klyk ir šauk!
Praneškite Arnonui,
kad Moabas nuniokotas!“
21Teismas atėjo į Lygumos kraštą – į Holoną, Jahacą, Mefaatą, 22Diboną, Nebą ir Bet Diblataimus, 23Kirjataimus, Bet Gamulą ir Bet Meoną, 24Kerijotus ir Bocrą, į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus.
25„Moabo ragas nulaužtas,
jo ranka sutriuškinta“, – tai VIEŠPATIES žodis.
26Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu! 27Izraelis buvo tau pajuokos daiktas, nors ir nebuvo pagautas su vagimis; kada tik kalbėjai apie jį, purtei savo galvą!
28Palikite miestus, apsigyvenkite tarp uolų,
Moabo gyventojai!
Būkite kaip balandžiai, kraunantys lizdą
ant gilaus tarpeklio sienų.
29Girdėjome apie Moabo išdidumą –
jis labai išdidus, –
girdėjome apie jo puikybę,
įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą.
30„Aš pats pažįstu, – tai VIEŠPATIES žodis, – jo įžūlumą:
meluoja jis pagyromis,
meluoja ir darbais.
31Todėl raudu Moabo,
dėl Moabo aimanuoju,
Kir Hereso vyrų liūdžiu.
32Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne,
daugiau negu Jazero!
Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros,
nusiraizgė iki pat Jazero.
Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių rinkimą
užpuolė niokotojas.
33Džiaugsmas ir džiūgavimas pradingo
iš Moabo krašto vaisingų sodų.
Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų,
nėra kam linksmai dainuojant traiškyti vynuogių,
nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas“.
34Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahaco sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Coaro iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Net Nimrimų vandenys virsta tyrais. 35„Padarysiu Moabe galą, – tai VIEŠPATIES žodis, – tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų alkuose ar degina smilkalus savo dievams“.
36Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir Hereso žmonių, nes dingo jų susikrautieji turtai. 37Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ant kiekvieno juosmens ašutinė. 38„Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien aimanos. Sudaužiau Moabą kaip indą, kurio niekas nebenori“, – tai VIEŠPATIES žodis. 39O, kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams! 40Taip! Juk taip kalba VIEŠPATS:
„Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis,
išskleidęs sparnus prieš Moabą.
41Miestai bus paimti, tvirtovės nugalėtos.
Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus
kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.
42Moabas bus sunaikintas; neišliks tauta,
nes ji didžiavosi prieš VIEŠPATĮ.
43Siaubas, duobė ir spąstai užklupo jus,
Moabo gyventojai! – tai VIEŠPATIES žodis. –
44Kas paspruks nuo klaiko, tas įpuls duobėn,
kas išlips iš duobės, tas pateks į spąstus.
Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės metais“, –
tai VIEŠPATIES žodis.
45Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai trumpai stabtelėjo.
Ugnis veržėsi iš Hebrono,
liepsna – iš Sihono namų.
Ji surijo Moabo kaktą,
triukšmadarių galvą.
46Vargas tau, Moabe!
Pražuvai, Kemošo tauta!
Tavo sūnūs išvedami tremtin,
tavo dukterys – į nelaisvę.
47„Tačiau dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius“, – tai VIEŠPATIES žodis. Kol kas toks teismas Moabui.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis