Teisėjų 11
LBD-EKU
11
1Iftachas Gileadietis, vienos gatvės merginos sūnus, buvo narsus galiūnas. Iftacho tėvas buvo Gileadas. 2O Gileado žmona pagimdė jam sūnų. Užaugę Gileado žmonos sūnūs išvarė Iftachą. Jie sakė jam: „Mūsų tėvo namuose tu nieko nepaveldėsi, nes esi pašalietės moters sūnus“. 3Tad Iftachas pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte. Prie Iftacho susitelkė patamsių gaivalai ir eidavo su juo užpuldinėti.
4Praėjus šiek tiek laiko, amonitai išėjo į karą su Izraeliu. 5Amonitams užpuolus Izraelį, Gileado seniūnai nuvyko į Tobo kraštą Iftacho parsivesti. 6„Eime, – sakė jie Iftachui, – būk mūsų vadas, idant galėtume kovoti su amonitais“. 7Bet Iftachas atsakė Gileado seniūnams: „Argi ne patys mane atmetėte ir išvarėte iš tėvo namų? Tad kaip galite pas mane ateiti dabar, kai esate bėdoje?“ 8Gileado seniūnai sakė Iftachui: „Todėl dabar ir kreipiamės į tave, idant eitum su mumis, kovotum su amonitais ir būtum mūsų – visų Gileado gyventojų – galva“. – 9„Puiku! Jei vedatės mane kovoti su amonitais, ir VIEŠPATS man juos įduos, – tarė Gileado seniūnams Iftachas, – būsiu jūsų galva“. 10O Gileado seniūnai atsakė: „Pats VIEŠPATS tebūna mūsų liudytojas: tikrai darysime, kaip tu pasakei!“
11Tad Iftachas ėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės padarė jį savo galva ir vadu. Micpoje Iftachas pakartojo visus šiuos žodžius VIEŠPATIES akivaizdoje.
12Tada Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, tardamas: „Ką tau padariau, kad išėjai į karą prieš mano kraštą?“ 13Iftacho pasiuntiniams Amono karalius atsakė: „Dėl to, kad Izraelis, eidamas iš Egipto, atėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir iki pat Jordano. Dabar grąžink jį geruoju“. 14Dar kartą Iftachas išsiuntė pasiuntinius pas Amono karalių, 15tardamas: „Taip kalba Iftachas. Izraelis neatėmė nei Moabo krašto, nei Amono krašto. 16Išėjęs iš Egipto, Izraelis keliavo per dykumą iki Nendrių jūros ir atėjo į Kadešą. 17Tada Izraelis #Sk 20,14-21siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, tardamas: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą’, – bet Edomo karalius nenorėjo klausyti. Jis siuntė juos ir pas Moabo karalių, bet ir šis atsisakė. Taip Izraelis pasiliko Kadeše. 18Tada jie #Sk 21,4keliavo per dykumą, aplenkdami Edomo kraštą bei Moabo kraštą, ėjo palei rytinę Moabo krašto ribą, kol įsirengė stovyklą kitoje Arnono pusėje. Į Moabo žemę jie niekada neįžengė, nes Arnonas buvo Moabo riba. 19#Sk 21,21-24Tada Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną – Hešbono karalių. Izraelis sakė jam: ‘Prašyčiau leisti pereiti per tavo kraštą iki mano žemės’. 20Bet Sihonas Izraeliu nepasitikėjo ir neleido pereiti per savo žemę. Sutelkęs visą savo kariuomenę, jis pasistatė stovyklą prie Jahcos ir kovojo su Izraeliu. 21O VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną bei visą jo kariuomenę į rankas Izraeliui, ir jie nugalėjo. Taip Izraelis paveldėjo visą tenai gyvenusių amoritų kraštą. 22Jie paveldėjo visą amoritų žemę nuo Arnono ligi Jaboko ir nuo dykumos ligi Jordano. 23Taigi VIEŠPATS, Izraelio Dievas, išvarė amoritus prieš ateinant jo tautai Izraeliui. Nejau tu nori mus išvaryti? 24Argi ne tau priklauso, ką tavo dievas Kemošas tau duoda paveldėti? Argi ne mums priklauso visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra davęs mums paveldėti? 25Be to, ar esi kuo nors geresnis už #Sk 22,1-6Moabo karalių, Ciporo sūnų Balaką? Ar jis kada nors vaidijosi su Izraeliu? Ar jis kada nors ėjo į karą su jais? 26Izraeliui gyvenant Hešbone bei jam pavaldžiose gyvenvietėse, Aroere bei jam pavaldžiose gyvenvietėse ir visuose miestuose netoli Arnono tris šimtus metų, kodėl neišlaisvinai jų per tą laiką? 27Aš tau nenusidėjau, bet tu, kariaudamas prieš mane, darai man didelę skriaudą. VIEŠPATS, kuris teisia, tesprendžia izraelitų ir amonitų bylą!“ 28Bet amonitų karalius į Iftacho siųstus žodžius nekreipė dėmesio.
29 VIEŠPATIES dvasia apėmė Iftachą. Jis žygiavo per Gileadą ir Manasą ir pasiekė Micpe Gileadą. Nuo Micpe Gileado jis sėlino prie Amono. 30Iftachas padarė įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei įduosi man į rankas Amoną, – sakė jis, – 31kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys VIEŠPAČIUI. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką“.
32Tada Iftachas įžygiavo į amonitų žemę su jais kovoti. VIEŠPATS juos įdavė jam į rankas. 33Visiškai juos sutriuškino – nuo Aroero iki Minito apylinkių, – dvidešimt miestų iki pat Abel Keramimų. Taip Amonas tapo pavaldus izraelitams.
34Sugrįžęs į savo namus Micpoje, Iftachas žiūri: jo pasitikti išeina duktė, šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais! Ji buvo jo vienturtė; išskyrus ją, neturėjo kito – nei sūnaus, nei dukters. 35Pamatęs ją, jis persiplėšė drabužius ir tarė: „Ak, mano dukra! Pribloškei mane! Kokią baisią nelaimę užtraukei man! Juk #Sk 30,2atvėriau burną VIEŠPAČIUI ir negaliu savo įžado atšaukti“. 36„Mano tėve, – tarė ji, – jei atvėrei burną VIEŠPAČIUI, daryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes VIEŠPATS apgynė tave nuo tavo priešų amonitų“. 37Be to, ji tarė savo tėvui: „Suteik man šią malonę: skirk du mėnesius, idant galėčiau nueiti į kalnus ir klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę“. – 38„Eik“, – tarė jis. Iftachas išleido ją dviem mėnesiams. Ji išėjo ir su draugėmis apraudojo savo mergystę kalnuose. 39Po dviejų mėnesių sugrįžo pas savo tėvą, ir jis pasielgė su ja pagal įžadą, kurį buvo padaręs. Vyro ji nebuvo pažinusi. Tada Izraelyje atsirado 40izraelitų moterų paprotys kasmet išeiti į kalnus ir keturias dienas giedoti raudas už Iftacho Gileadiečio dukterį.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis