Pakartoto Įstatymo 32
LBD-EKU

Pakartoto Įstatymo 32

32
1„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,
tegirdi žemė mano lūpų žodžius!
2Tekrinta mano mokymas kaip lietus,
telaša mano kalba kaip rasa,
tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,
tarsi rasos lašeliai ant žolės.
3Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:
duokite garbę mūsų Dievui!
4Tai Uola! Jo darbai tobuli,
visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.
Ištikimas Dievas, be apgaulės,
teisus ir patikimas!
5Tačiau neverti jo vaikai,
ta sukta, nedora karta,
pasielgė su juo apgaulingai.
6Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,
paika ir neišmintinga tauta?
Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,
padarė ir įkurdino?
7Prisimink senovės dienas,
apsvarstyk praeities amžių metus;
klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,
savo senolių, jie tau pasakys.
8 # Apd 17,26 Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,
kai dalijo Adomo palikuonis,
jis nustatė tautų ribas pagal Dievo#32,8 Kt. rankr.: „Izraelio“. sūnų skaičių,
9bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,
Jokūbas yra jo paveldas.
10Jis rado jį dykumoje –
tyruose vaitojančios dykumos.
Priglobė jį, rūpinosi,
saugojo kaip savo akies vyzdį.
11Kaip erelis drąsina savo jauniklius,
plazdendamas virš lizdo,
taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,
nešė pirmyn ant savo sparnų.
12Vienas VIEŠPATS jį tevedė,
nebuvo su juo jokio svetimo dievo.
13Jis atvedė jį ant krašto aukštumų
ir maitino laukų derliumi,
duodamas čiulpti medaus iš uolų
ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,
14varškės iš bandų, pieno iš kaimenių
su taukais ėriukų ir avinų,
Bašano jaučių ir ožių,
drauge su geriausiais kviečiais;
putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.
15Ješurūnas#32,15 Hebr. „mylimasis“ – malonybinis Izraelio vardas. nutuko ir spardėsi.
Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! –
Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,
ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.
16Jie pykdė jį svetimais dievais,
erzino bjauriais dalykais.
17 # 1 Kor 10,20 Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,
dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,
naujiems, neseniai atėjusiems,
kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.
18Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,
užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.
19 VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,
jis atmetė savo sūnus ir dukteris.
20Jis tarė:
‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,
žiūrėsiu, koks bus jų galas,
nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.
21Jie mane #1 Kor 10,22įerzino tuo, kas nėra Dievas,
įpykdė savo stabais.
# Rom 10,19 Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta,
pykdysiu juos kvaila tauta.
22Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,
ji degs iki pat Šeolo gelmių,
ris žemę bei jos derlių
ir padegs kalnų pamatus.
23Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių,
svaidysiu į juos visas savo strėles.
24Alins badas, niokos karštligė
ir nuožmus maras.
Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis
ir nuodingus dulkių šliužus.
25Lauke kalavijas,
o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę,
žinduklį ir seną žilagalvį.
26Maniau juos visiškai sunaikinti
ir ištrinti žmonėse jų atminimą,
27bet bijojau priešo patyčių,
nes jų priešininkai gali nesuprasti
ir šaukti: ‹Mūsų ranka nugalėjo!
Visa tai ne VIEŠPATS padarė!›
28Juk tai tauta, stokojanti proto,
neturinti supratimo.
29Jei išmintingi būtų,
apie tai pagalvotų
ir suprastų, koks bus jų galas.
30Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį
ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių,
jeigu Uola nebūtų jų įdavusi,
VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’
31Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai;
net patys mūsų priešai tai liudija.
32Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio,
iš Gomoros vynuogynų;
jų vynuogės nuodingos,
o kekės karčios.
33Jų vynas – slibinų nuodai,
nuožmūs gyvačių apdavai.
34Argi tai ne pas mane paslėpta,
užantspauduota mano ižduose?
35 # Rom 12,19; Hbr 10,30 Man priklauso kerštas;
atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys.
Jų nelaimės diena arti,
atskuba jų pražūtis.
36 # Ps 135,14 VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,
pasigailės savo tarnų,
kai matys nusilpus jų galybę,
nelikus nei vergo, nei laisvo.
37Tada jis tars:
‘Kur jų dievai – uola,
kurioje jie ieškojo prieglaudos?
38Kur dievai, valgę jų atnašų taukus
ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?
Tepakyla ir tepadeda jums!
Tebūna jums prieglauda!
39Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas,
ir nėra kito Dievo be manęs.
Aš daliju mirtį ir gyvastį,
sužeidžiu ir išgydau;
niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.
40Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu,
kaip esu amžinai gyvas:
41kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją,
ir mano ranka ims vykdyti teisingumą,
atkeršysiu savo priešams,
atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42Nugirdysiu krauju savo strėles,
o mano kalavijas mis mėsa,
krauju užmuštųjų ir belaisvių,
ilgaplaukių priešo vadų’.
43 # Rom 15,10 Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos,
nes #Apr 19,2jis atkeršys už savo tarnų kraują,
išlies kerštą savo priešams,
atlygins tiems, kurie jo nekenčia,
ir nuvalys savo tautos žemę“.
44Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius. 45Baigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui, 46Mozė tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių, 47nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną“.
Mozė pamato Kanaaną
48 # Sk 27,12-14; Įst 3,23-27 Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei: 49„Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą. 50Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi sujungtas su savo gimine, kaip kad tavo brolis Aaronas mirė ant Horo kalno ir buvo sujungtas su savo gimine, 51dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje. 52Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi“.