1 Samuelio 20
LBD-EKU
20
1Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jehonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis tyko mano gyvybės?“ 2Šis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus, – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“ 3Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: ‘Jehonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų’. Iš tikrųjų kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“
4Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Ką tik sakysi, aš dėl tavęs padarysiu“. – 5„Žiūrėk, rytoj #Sk 28,11jaunatis, – sakė Dovydas Jehonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime. 6Jei tavo tėvas manęs pasigestų, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką’. 7Jei jis sakytų: ‘Puiku!’ – tavo tarnas saugus, bet jei įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta. 8Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane pats, bet atgal pas savo tėvą eiti manęs neversk“. – 9„Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jehonatanas. – Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, tikrai tau pasakysiu!“ 10Dovydas klausė Jehonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas šiurkščiai tau atsakytų?“ – 11„Eikš, – tarė Jehonatanas Dovydui, – eime į lauką!“
Jiems atėjus į lauką, 12Jehonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt, ir, tikėk manimi, jei jis Dovydui palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir pranešiu. 13Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, taip VIEŠPATS tepadaro Jehonatanui ir dar teprideda, jeigu apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip būdavo su mano tėvu! 14Man gyvam esant, elkis su manimi su ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus, 15#2 Sam 9,1nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje“. 16Taip Jehonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“ 17Iš meilės Dovydui Jehonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip patį save.
18Jehonatanas tarė Dovydui: „Rytoj jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia. 19Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens. 20Aš paleisiu tris strėles į jo šoną, tarsi šaudamas į taikinį, 21ir paliepsiu berniukui: ‘Nueik ir surask strėles!’ Jei berniukui sakysiu: ‘Žiūrėk, strėlės šiapus tavęs, surink jas!’ – tai ateik, nes tau bus saugu ir nebus jokio pavojaus, kaip gyvas VIEŠPATS! 22Bet jei jaunuoliui sakysiu: ‘Ei, strėlės toliau už tavęs!’ – tai eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia. 23O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.
24Dovydas pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, karalius sėdosi dalytis šventės valgiu. 25Karaliui užėmus įprastą vietą krėsle prie sienos, Jehonatanas stovėjo, Abneras atsisėdo šalia Sauliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.
26Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turbūt nešvarus ir dar neapsivalęs“. 27Bet kitą dieną po jaunaties – antrą dieną – Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: „Kodėl Jesės sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“ 28Jehonatanas atsakė Sauliui: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų. 29Jis sakė: ‘Prašau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis mane į ją pakvietė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man išsprukti ir aplankyti savo gimines’. Todėl jis ir neatėjo prie karaliaus stalo“.
30Saulius įtūžo ant Jehonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? 31Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Tad pašauk dabar jį ir atvesk pas mane, nes jis pasmerktas mirti!“ 32Jehonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“ 33Bet Saulius metė į jį ietį, norėdamas nudurti. Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą. 34Pykčio įkarštyje Jehonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.
35Kitą rytą Jehonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu. 36Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau negu buvo berniukas. 37Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jehonatano strėlė, Jehonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė toliau!“ 38Jehonatanas vėl pašaukė berniuką: „Paskubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jehonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui. 39Berniukas nieko neįtarė. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo apie susitarimą. 40Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui, liepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“. 41Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau.
42Tada Jehonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: ‘Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai’“.

© 2012 Lietuvos Biblijos draugija © 2012 Bible Society of Lithuania

Learn More About A. Rubšio ir Č. Kavaliausko vertimas su Antrojo Kanono knygomis