1 Karalių 20
LBD-EKU
20
Ahabo karas su Ben Hadadu
1Aramo karalius Ben Hadadas sutelkė visą savo kariuomenę ir lydimas trisdešimt dviejų karalių drauge su raiteliais ir kovos vežimais atžygiavo į Samariją, puolė ją ir apgulė. 2Pas karalių Ahabą į miestą jis siuntė pasiuntinius 3jam pasakyti: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo gražiosios žmonos bei vaikai yra mano’“. 4Izraelio karalius jam atsakė: „Mano viešpatie karaliau, taip yra, kaip tu pasakei! Aš ir visa, ką turiu, yra tavo“. 5Bet pasiuntiniai vėl atėjo, tardami: „Taip kalbėjo Ben Hadadas: ‘Aš siunčiau tau pasakyti, kad turi man atiduoti savo sidabrą ir auksą, savo žmonas ir vaikus. 6Vis dėlto pasiųsiu pas tave savo tarnus rytoj maždaug šiuo laiku; jie iškrės tavo rūmus bei tavo dvariškių namus, paims visa, ką tu brangini, ir išneš’“.
7Tada Izraelio karalius sušaukė visus krašto seniūnus ir tarė: „Tik pagalvokite! Žiūrėkite patys, kaip tas žmogus nori mus pražudyti! Juk kai jis reikalavo iš manęs mano žmonų ir vaikų, sidabro ir aukso, aš nesipriešinau“. 8Visi seniūnai ir žmonės sakė jam: „Neklausyk ir nesutik!“ 9Tad Ben Hadado pasiuntiniams jis tarė: „Pasakykite mano viešpačiui karaliui: ‘Visa, ko tu iš pradžių reikalavai iš savo tarno, aš padarysiu. Bet šito dalyko padaryti negaliu’“. Pasiuntiniai išėjo ir jam tai pranešė. 10Tada Ben Hadadas pasiuntė žodį: „Tai tepadaro man dievai ir dar teprideda, jei pakaks Samarijoje dulkių kiekvienam mano vyrų bent po saują pasiimti“. – 11„Pasakykite jam, – atsakė Izraelio karalius, – tenesigiria žmogus, kuris dar tik juosiasi kalaviją, kaip tas, kuris nusijuosia“. 12Ben Hadadas su kitais karaliais gėrė palapinėse, kai išgirdo šį atsakymą. „Pasiruoškite pulti!“ – įsakė jis savo vyrams. Jie pasiruošė pulti miestą.
13Tada vienas pranašų, priėjęs prie Izraelio karaliaus Ahabo, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Ar matei šią didelę kariuomenę? Štai šiandien aš ją atiduosiu tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS’“. 14Ahabas klausė: „Per ką tai įvyks?“ Pranašas atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Per sričių valdytojų apsaugos vaikinus’“. Ahabas klausė: „Kas pradės mūšį?“ – „Tu“, – atsakė pranašas.
15Tada Ahabas surinko sričių valdytojų apsaugos vaikinus; jų buvo du šimtai trisdešimt du. O po jų apžiūrėjo visus izraelitus – septynis tūkstančius.
16Jie išėjo vidudienį, tuo tarpu Ben Hadadas buvo visiškai pasigėręs palapinėje, jis ir trisdešimt du karaliai, jo sąjungininkai. 17Sričių valdytojų apsaugos vaikinai išėjo pirmi. Ben Hadadas buvo išsiuntęs žvalgus, ir jie pranešė: „Keletas vyrų išėjo iš Samarijos“. 18Jis tarė: „Jei jie išėjo taikingai pasiduoti, paimkite juos gyvus; jei išėjo kovoti, vis tiek paimkite juos gyvus“.
19Bet jie, sričių valdytojų vaikinai ir juos sekusi kariuomenė, jau buvo išžygiavę iš miesto, 20ir kiekvienas guldė savo priešą. Aramėjai bėgo, o Izraelis juos vijosi. Ir Aramo karalius Ben Hadadas pabėgo raitas kartu su kitais raiteliais. 21Išžygiavęs Izraelio karalius puolė arklius bei kovos vežimus ir ištiko aramėjus dideliu pralaimėjimu.
22Tada pranašas, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė jam: „Eik, stiprink savo pajėgas ir gerai apsvarstyk, ką turi daryti, nes pavasarį Aramo karalius atžygiuos prieš tave“.
23O Aramo karaliaus dvariškiai kalbėjo jam: „Jų Dievas yra kalnų Dievas. Užtat jie ir buvo už mus stipresni. Bet jei kovosime su jais lygumoje, tikriausiai būsime už juos stipresni. 24Be to, štai ką turi daryti: atstatyk karalius ir vietoj jų paskirk valdytojus. 25Sutelk tokio pat dydžio kariuomenę, kokią praradai, arklį vietoj arklio, kovos vežimą vietoj kovos vežimo. Tada kovosime su jais lygumoje ir tikriausiai būsime už juos stipresni“. Jis priėmė jų patarimą ir taip padarė.
26Pavasarį Ben Hadadas sutelkė aramėjus ir atžygiavo į Afeką kovoti su Izraeliu. 27Ir izraelitai buvo pašaukti prie ginklų, aprūpinti maistu ir išėjo prieš juos į mūšį. Pasistatę stovyklą priešais aramėjus, izraelitai atrodė tarsi dvi ožkų kaimenės, tuo tarpu aramėjai pripildė visą kraštą. 28Tada Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS. Kadangi aramėjai sakė: ‘VIEŠPATS yra kalnų Dievas, bet ne lygumų Dievas’, – atiduosiu visą šią kariuomenę tau į rankas, ir tu žinosi, kad aš esu VIEŠPATS“.
29Jie buvo stovyklose vieni priešais kitus septynias dienas. Septintą dieną prasidėjo mūšis. Vieną dieną izraelitai užmušė šimtą tūkstančių aramėjų pėstininkų. 30Likusieji subėgo į Afeko miestą, bet jo siena užgriuvo ant dvidešimt septynių tūkstančių išlikusių vyrų, o Ben Hadadas pabėgo ir pasislėpė mieste. 31Jo tarnai jam kalbėjo: „Žiūrėk, mes girdėjome, kad Izraelio namų karaliai yra gailestingi. Prašom leisti mums užsidėti ant strėnų ašutines bei virves apie galvas ir pasiduoti Izraelio karaliui. Galbūt jis pasigailės tavo gyvasties“. 32Tad, apsijuosę strėnas ašutinėmis ir apsivynioję galvas virvėmis jie nuėjo pas Izraelio karalių ir tarė: „Tavo tarnas Ben Hadadas sako: ‘Prašau pasigailėti mano gyvasties’“. O jis atsakė: „Ar jis dar gyvas? Jis mano brolis“. 33Laikydami tai geru ženklu, vyrai skubiai pasigavo jo žodį, tardami: „Taip, Ben Hadadas tavo brolis“. – „Eikite ir atveskite jį“, – paliepė jis. Ben Hadadas atėjo pas jį, ir jis pasisodino jį į savo vežimą. 34Ben Hadadas tarė jam: „Aš sugrąžinsiu miestus, kuriuos mano tėvas paėmė iš tavo tėvo, o tu gali įkurti savo turgavietes Damaske, kaip mano tėvas darė Samarijoje“. – „Aš savo ruožtu, – atsakė Ahabas, – su tokia sandora paleisiu tave namo“. Tad jis sudarė su juo sandorą ir paleido jį.
35Vienas vyras, pranašų mokinys, VIEŠPAČIUI įsakius, tarė savo bičiuliui: „Eikš, suduok man!“ Bet tas vyras atsisakė jį užgauti. 36Jis tarė jam: „Kadangi tu VIEŠPATIES žodžio nepaklausei, žiūrėk, kai tik nuo manęs pasitrauksi, sudraskys tave liūtas“. Ir jam nuėjus, pasitiko jį liūtas ir sudraskė. 37Tada jis, sutikęs kitą vyrą, tarė: „Eikš, suduok man!“ Tas vyras sudavė jam ir sužeidė. 38Dabar pranašas nuėjo ir prisidengęs tvarsčiu akis laukė pakelėje karaliaus. 39Karaliui praeinant, jis šaukė karaliui ir sakė: „Tavo tarnas pateko į mūšio sūkurį. Ūmai vienas kareivis atvedė pas mane vyrą ir tarė: ‘Saugok šį vyrą! Jeigu jis dingtų be žinios, tavo gyvybė bus už jo gyvybę, arba turėsi užmokėti sidabro talentą’. 40Tavo tarnui esant užsiėmusiam šiuo bei tuo, jis pradingo“. Izraelio karalius atsakė jam: „Tu turi savo nuosprendį. Tu pats nusprendei“. 41Tada jis skubiai nusiėmė tvarstį nuo akių. Izraelio karalius atpažino jį kaip vieną iš pranašų. 42Jis tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi tu išlaisvinai žmogų, kuris buvo skirtas tau sunaikinti, tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą’“. 43Izraelio karalius, prislėgtas ir niūrus, leidosi namų link ir parvyko į Samariją.